švakšt

švàkšt interj. (silpniau) DŽ, NdŽ, švákšt Vdk; švãkšt (smarkiau) Kair 1. greitam, staigiam veiksmui, judesiui nusakyti: Švákšt i pavirto Pj. Švakšt ant vienos kojos J. Švakšt su šluota parbraukė par langą J. Švàkšt, būdavo, ir anveriu adaton siūlą, o dabar nebėr jau akių Mlt. Švákšt kaip karvė su šūdina uodega ir padrėbusi (įgėlusi) ką Krš. Nespėjau paduot, tik švàkšt ir nurijo Snt. Švàkšt, i viskas pasibaigė Rs. 2. staigiam išbėrimui, išliejimui, išpylimui nusakyti: Švákšt žirnių pripylė į viedrą DūnŽ. Švákšt išvertė [žvyrą] an[t] kiemo Vn. Švakšt už akių su šlėktuvu J. Švákšt su vandens viedru, ir eik šlapias Lk. Pasisėmė švęsto [v]andens, švákšt į nugarą! Krš. 3. silpnam garsui nusakyti: Prasti kūlikai prastai ir kulia: tik švàkšt, švàkšt! Kt. Butelį kimšo – balsas pasigirdo: švakšt Skr. Tas gaidelis anksti rytą kakaryko švakšt LLDI460(Stč).